papžindys

2 papžindỹs, -ė̃ smob. (3^b), pãpžindis, -ė (1) Skrd 1. MitI389, Dkš, Br, Šk, Kv žindomas vaikas ar gyvulys: Veršių turim du pernykščius ir du papžindukùs Gs. Jų papžindỹs kumelys bus kaip mūs pernykščiai Gs. Tas papžindỹs rėkia, užmigt neduoda Lnkv. Papžindùką negali namie palikti Alk. Daba daugiau miršta papžindžiaĩ Vdk. Mažilelis, papžindẽlis, ar nereiks papo dar! Užv. Juk ne papžindė, o paaugusi jau merga esi, o dar mamos ilgiesi I.Simon. Ko verki lyg papžindỹs?! Krsn. 2. Grž menk. kas jaunas, nepatyręs, geltonsnapis, pienburnis: Tai jau papžindė̃lė – nemokės pasirašyt prašymo! Jrb. Nesikišk į didelių kalbą, bo da papžindỹs tebesi! Vdk. Jug nesi pãpžindis – ko negeri, ko nerūkai?! Šts. Jug ne papžindỹs, vyras esi! Krš. Tai, jis toks papžindỹs – bijo su geresniu žmogum susieiti Jnšk.